Lauksargiuose, nedideliame Tauragės rajono miestelyje, Mažosios Lietuvos tradicijos gyvos ne tik istoriniuose pasakojimuose. Čia vis dar verdama gilių kava, kepami traškūs vofeliai, skamba krašto dainos, o vietos gyventojai puošiasi tautiniais kostiumais. Bendruomenės pirmininkė Neringa Matevičienė pasakoja, kad noras išsaugoti savo krašto savitumą skatina imtis vis naujų iniciatyvų. Jas įgyvendinti padeda ir kaimynystėje veikiantis Tauragės vėjo parkas bei jį valdančios bendrovės „Ignitis renewables“ skiriama finansinė parama.

Mažosios Lietuvos tradicijos – ne tik prisiminimuose

Atvykus į Lauksargius, bendruomenės pirmininkė pirmiausia siūlo susipažinti su vietos istorija. Čia verta aplankyti buvusį pasienio punktą, geležinkelio stotį ir Lauksargių bažnyčią. Tačiau norint geriau pažinti šį kraštą, vien istorinių pastatų neužtenka – reikia susitikti ir su žmonėmis, kurie iki šiol puoselėja Mažosios Lietuvos tradicijas.

„Paskui pakviestume į kultūros namus, parodytume savo kostiumus, dainas, šokius ir galbūt paragautumėte kavos bei vaflių“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Būtent kultūros namuose šiandien telkiasi didelė dalis Lauksargių bendruomenės gyvenimo. Čia organizuojami renginiai, edukacijos, vyksta folkloro kolektyvo repeticijos, o gyventojai susirenka ne tik švenčių progomis.

N. Matevičienė sako, kad jai pačiai itin svarbu pristatyti Mažosios Lietuvos tradicijas, todėl tautinį kostiumą ji vilki su pasididžiavimu.

„Labai patinka jį nešioti, dėvėti ir pristatyti Mažosios Lietuvos tradicijas būtent su kostiumu. Tai yra garbė“, – sako ji.

Gilių kava ir vofeliai – skonis, kurį norisi išsaugoti

Viena iš Lauksargių bendruomenės puoselėjamų tradicijų – Mažosios Lietuvos kulinarinis paveldas. Čia ypatingą vietą užima gilių kava ir vofeliai – tradiciniai vafliai, kurių kepimas turi savų paslapčių.

Pasak N. Matevičienės, svarbiausia, kad vofeliai būtų traškūs. O štai kavos skonis priklauso nuo šeimininkės: vienos ją verda stipresnę, kitos skiedžia pienu ar gardina medumi.

„Mes iš vyresniųjų perimame patirtį, perduodame jaunajai kartai, kad ir jie toliau po mūsų tęstų mūsų tradicijas ir kulinarinį paveldą“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.

Lauksargių gyventojai savo krašto patiekalais vaišina ir kitus. Dalyvaudami miesto šventėse, jie įrengia kiemelius, kuriuose pristato Mažosios Lietuvos kulinarinį paveldą. Taip siekiama ne tik pavaišinti lankytojus, bet ir supažindinti juos su šio regiono savitumu.

Vis dėlto norint vaišinti didesnį būrį žmonių, vien entuziazmo nepakanka. Anksčiau bendruomenės moterys vofelius kepdavo savo namuose, naudodamos asmeninę įrangą. Todėl kilo mintis ieškoti finansavimo, kuris leistų šią veiklą išplėsti.

Pasinaudojusi „Ignitis renewables“ parama, bendruomenė įsigijo profesionalią vaflių kepimo įrangą ir įrenginį gilėms džiovinti.

„Esame labai dėkingi, nes įsigijome pramoninį vaflių kepimo aparatą. Taip pat įsigijome ir įrangą gilėms džiovinti. Tai bandysime patys džiovinti giles ir pasidaryti gilių kavą, ne tik pirkti“, – pasakoja N. Matevičienė.

Pasak jos, galimybė patiems pasiruošti gilių kavą svarbi ir dėl praktinių priežasčių. Vaišinant renginių lankytojus jos sunaudojama nemažai, todėl nuolat pirkti kavą bendruomenei kainuoja brangiai.

Nuo scenos apšvietimo iki tautinių kostiumų

Kulinarinio paveldo puoselėjimas – tik viena iš Lauksargių bendruomenės iniciatyvų. Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skirta ir kultūros namams, kuriuose vyksta renginiai bei kolektyvų pasirodymai.

N. Matevičienė prisimena, kad anksčiau pastato elektros instaliacija buvo pasenusi, o scenos apšvietimo galimybės – ribotos. Atnaujinus elektros infrastruktūrą ir įrengus modernesnį apšvietimą, atsivėrė daugiau galimybių organizuoti renginius.

„Įvedus elektrą ir sutvarkius scenos apšvietimą, galėjome rengti daugiau renginių, pasikviesti daugiau profesionalių atlikėjų“, – pasakoja ji.

Šie pokyčiai įgyvendinti pasinaudojus „Ignitis renewables“ parama. Atnaujintas apšvietimas leidžia pritaikyti salę skirtingiems renginiams, o scenoje pasirodantys atlikėjai dabar geriau matomi žiūrovams.

Dar viena bendruomenei svarbi investicija – Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai.

N. Matevičienė pasakoja, kad mintis suburti ir tautiniais drabužiais aprengti kolektyvą sustiprėjo sulaukus kvietimo į Seimą, kur buvo minimas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis.

Tuomet bendruomenė pradėjo svarstyti, kaip galėtų pristatyti savo kraštą. Pirmieji kostiumai buvo įsigyti pasinaudojus savivaldybės projektiniu finansavimu, tačiau vėliau kilo noras aprengti visą kolektyvą.

„Kai atsirado galimybė teikti paraišką „Ignitis“ įmonei, apsvarstėme, kad mums reikėtų aprengti visą kolektyvą. Iš tikrųjų tai nemaži pinigai“, – prisimena N. Matevičienė.

Vienas autentiškas tautinis kostiumas kainuoja apie 1000 eurų, kartais ir daugiau. O aprengti reikėjo 12 žmonių – šokėjų, kapelos muzikantų ir folkloro grupės narių.

Šiandien bendruomenė džiaugiasi turėdama kostiumus, kurie leidžia ne tik gražiai pasirodyti renginiuose, bet ir pristatyti Mažosios Lietuvos aprangos tradicijas.

Kiekviena kostiumo detalė pasakoja istoriją

Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai išsiskiria ne tik spalvomis ar audinių raštais, bet ir savitomis detalėmis. Viena jų – delmonas, tradicinė prie juosmens kabinama kišenė, kurią dėvėdavo šio krašto moterys.

„Delmonas – tautinio kostiumo detalė, kurios galbūt kiti regionai neturi. Įsiuvinėjamos savo vardo raidės, kad būtų mano asmeninis“, – aiškina N. Matevičienė.

Prie kiekvieno kostiumo derinamos skirtingos spalvos, o aprangos detalės gali atskleisti ir moters šeiminę padėtį. Pavyzdžiui, ištekėjusios moterys tradiciškai dėvėdavo galvos apdangalus – kepuraites arba skaras, o netekėjusios merginos galėdavo vaikščioti nepridengtais plaukais, pinti kasas.

Folkloro grupės narių kostiumai skiriasi, o šokių kolektyvo apranga yra vienoda. Taip išsaugomas tradicijų autentiškumas ir kartu sukuriamas vientisas kolektyvo įvaizdis.

Tačiau svarbiausia, kad kostiumai neliktų kabėti spintose. Lauksargiuose jie nuolat naudojami – bendruomenės nariai mokosi Mažosios Lietuvos dainų ir šokių, repetuoja, dalyvauja renginiuose.

N. Matevičienė pripažįsta, kad daugeliui tai buvo nauja patirtis. Anksčiau tokios veiklos bendruomenėje nevyko, tačiau šiandien repeticijos tapo svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi.

Mažame muziejuje – išsaugota krašto istorija

Lauksargių kultūros namuose galima rasti ir dar vieną ypatingą erdvę – nedidelį muziejų, kuriame saugomi vietos gyventojų surinkti senoviniai daiktai.

Jo istorija prasidėjo dar veikiant vietos mokyklai. Mokiniai, padedami istorijos mokytojos, rinko įvairius krašto buities reikmenis, indus, žemės ūkio įrankius ir kitus daiktus, menančius ankstesnių kartų gyvenimą.

Tačiau mokyklai užsidarius iškilo klausimas, kur visa tai išsaugoti.

„Kai mokykla užsidarė, buvo iš tikrųjų gaila. Pati mokytoja buvo pasiūliusi: galbūt kur nors rastume kampą, kur juos laikyti“, – prisimena N. Matevičienė.

Taip surinkti eksponatai persikėlė į bendruomenės patalpas. Šiandien čia galima pamatyti ir senovinių darbo įrankių, ir indų servizų, ir kavos puodelių – visa tai, ką kadaise naudojo Lauksargių krašto gyventojai.

Bendruomenės pirmininkė sako, kad svarbiausia šiuos daiktus išsaugoti ateities kartoms, parodyti vaikams, kaip gyveno jų seneliai ir proseneliai.

Muziejus kol kas nedidelis, tačiau planų netrūksta. Ateityje norėtųsi jį papildyti naujais eksponatais, jaukiau įrengti ir pritaikyti lankytojams.

Didžiausia svajonė – atgaivinti istorinę geležinkelio stotį

Nors Lauksargių bendruomenė jau įgyvendino ne vieną iniciatyvą, ateities planų sąrašas nemažėja. Vienas iš poreikių – krepšinio aikštelė jaunimui, tačiau šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama kitai svajonei – istorinei Lauksargių geležinkelio stočiai.

Raudonų plytų pastatas bendruomenės nariams turi ypatingą reikšmę. Jis primena krašto istoriją ir, N. Matevičienės įsitikinimu, galėtų tapti nauja traukos vieta.

„Tos raudonos plytos turi kažką tokio, kad norisi dar kartą ir dar kartą sugrįžti. Jau ten, net netvarkytoje, norisi pabūti“, – pasakoja ji.

Bendruomenė jau prisideda prie stoties aplinkos tvarkymo, o ateityje tikisi čia įkurti naują erdvę savo veikloms.

N. Matevičienė įsivaizduoja, kad sutvarkyta stotis galėtų tapti vieta, kur lankytojai susipažintų su Mažosios Lietuvos istorija, dalyvautų edukacijose, paragautų gilių kavos ir tradicinių vofelių.

„Jeigu ji bus kažkaip įveiklinta ir bus galima toje aplinkoje kavos ar vafelių paragauti, tai aš manau, kad tikrai žmonės atvažiuos ir domėsis mūsų kraštu“, – svarsto bendruomenės pirmininkė.

Kol ši svajonė dar tik pakeliui įgyvendinimo link, Lauksargių gyventojai ir toliau kviečia pažinti savo kraštą per jo tradicijas.

Viena iš progų tai padaryti – birželio 26-oji. Šią dieną bendruomenė kasmet vaišina pro šalį einančius žmones kava ir vofeliais.

O geriausiai Lauksargių žmonių požiūrį į savo krašto paveldą atskleidžia tai, kad tradicijos čia nėra vien praeities prisiminimas. Jos gyvuoja kasdien – bendruomenės susitikimuose, dainose, šokiuose ir kartu įgyvendinamuose sumanymuose.

2022–2025 m. „Ignitis renewables“ Tauragės rajone skyrė 172 513 eurų paramos, iš jų 45 464 eurus – Lauksargiškių bendruomenei. Už šias lėšas sutvarkyta kultūros centro salės elektros instaliacija ir apšvietimas, įsigyti tautiniai kostiumai, kėdės, lauko palapinė renginiams, gilių džiovinimo ir vaflių kepimo įranga bei salės valymą palengvinantis robotas. Parama taip pat skirta „Žaliojo regiono“ iniciatyvai „Vėjo spalva žalia“ ir Lauksargių globos namų lauko pavėsinei bei baldams.